Jei labradorai vadinami „displaz10678506_10204666468077384_7902568792757181712_nijos veisle“, tai australų aviganiai, neretai, – „akių“ veisle. Todėl renkantis šunelį labai svarbu įsitikinti kad jo tėvai neturi genetiškai pernešamų ligų, kurios gali išprovokuoti aklumą, kurtumą ar epilepsijos priepolius šuneliui visiškai subrendus ir pradėjus džiuginti šeimininkus išmoktais triukais ar manieringa elgsena.

Displazija

Šunų klubo sąnario displazija yra paveldima patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš klubaduobės ir vystosi sąnario nestabilumas ir uždegiminiai pakitimai.

Klubo sąnario displazija pirmą kartą aprašyta 1935m Schnell. Laikoma, kad tai yra dažniausias paveldimas ortopedinis šunų susirgimas. Šio susirgimo ekspresyvumas (genetinis reiškinys – geno lemiamo požymio intensyvumas) skiriasi įvairiu laipsniu kiekviename individe ir gali sąlyginai priklausyti nuo aplinkos poveikio. Dėl klubo sąnario displazijos šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama iš gūžduobės ir gali vystytis sąnario išnirimas bei osteoartritas.

Patologija nustatoma atliekant rentgeno tyrimą. Diagnozuoti sąnario displazijai būdingi pakitimai yra negrįžtami.

Alkūnės sąnario displazija Europoje, JAV ir Australijoje dažniausiai serga šių veislių šunys: retriveriai (auksaspalviai ir Labradoro), vokiečių aviganiai, rotveileriai ir Berno aviganiai, rečiau – čiau-čiau, basetai.

Susirgimo priežastis nėra visiškai žinoma, nors svarbus vaidmuo tenka genetiniams faktoriams, susijusiems su sparčiu didelių veislių
šunų augimu. Šunims, kurie sveria mažiau nei 25kg, ši patologija nustatoma retai. Patinai, kurie auga greičiau nei patelės, serga 2-3 kartus dažniau. Toje pačioje vadoje augantiems šuniukams sąnario displazija dažniau nustatoma greičiau augantiems šuniukams. Šunų veislės, kurios greitai auga ir yra gausiai šeriamos, turi didesnį polinkį sirgti alkūnės sąnario displazija.

Rentgeno tyrimą reikia atlikti visiems vyresniems nei 12 mėnesių amžiaus šuniukams, kuriuos numatoma naudoti veisimui. Rentgeno nuotraukos turi būti identifikuojamos, nes gali būti reikalingos siekiant nustatyti galimą veisimui naudojamų šunų alkūnės sąnario displazijos paveldimumą. Atsižvelgiant į rastus pokyčius rentgenogramoje yra skiriama laipsniai:

Alkūnės sąnariui

  • (0) – Nėra alkūnės sąnario displazijos;
  • (1) – Lengva alkūnės sąnario displazija;
  • (2) – Vidutinė alkūnės sąnario displazija;
  • (3) – Sunki alkūnės sąnario displazija.

Klubo sąnariui

  • (A) – Norma;
  • (B) – Minimalūs pakitimai klubo sąnaryje;
  • (C) – Lengva klubo sąnario displazija;
  • (D) – Vidutinė klubo sąnario displazija;
  • (E) – Sunki klubo sąnario displazija.

HSF4

Paveldimos kataraktos genas – tai genas įtakojantis akies audinio irimą taip užnešant akies lęšiuką,
14701017_1667252613586446_3611349657832982909_oko pasekoje šunelis negali aiškiai matyti, o sunkiais atvejais šunelį ištinka aklumas.
CEA

Kolių akių anomalijos – tai genetinė liga, kurią sukelia netinkamas akies vystimasis, galintis privesti net iki aklumo.
PRA

Progresuojanti tinklainės atrofija – tai yra genetinė akių liga, kurios metu pažeidžiama tinklainė, vystosi tinklainės receptorinių ląstelių atrofija. Liga paveldima autosominiu recesyviniu būdu, išskyrus senuosius anglų mastifus ir bulmastifus, kurie liga perduoda autosominiu dominantiniu keliu bei Sibiro haskius ir samojedus, pas kuriuos ligos perdavimas susijęs su X chromosoma. Klinikinis vaizdas varijuoja nuo aklumo naktį (vištakumas), esant blogam apšvietimui (lengvos formos atveju) iki visiško aklumo esant bet kokiam apšvietimui, tiek dieną, tiek naktį (pažengusios ligos metu). Patologija atsiranda abiejose akyse vienu metu. Vyzdžiai dažniausiai būna išsiplėtę ir savininkai pastebi šuns akių „blizgėjimą“. Kai kuriose veislėse liga prasideda ankstyvame amžiuje (miniatiūriniai šnauceriai, koli, airių seteriai ir kt) dėl anomalaus ar sutrikusio fotoreceptorių vystymosi. Kitų veislių atveju (labradoro retriveriai, miniatiūriniai pudeliai, anglų ar amerikiečių kokerspanieliai ir kt) liga prasideda tik suaugusių amžiuje. Labradoro retriveriams naktinis aklumas stebimas 4-6 metų amžiuje, kuris pereina į visišką aklumą suėjus 6-8 metams. Retriveriams labiau būdinga centralizuota ligos forma, kuomet gana ilgai (kelis metus) išlieka periferinis regėjimas, tačiau yra gana ankstyvas centrinio regėjimo praradimas. Liga diagnozuojama oftalmoskopinio tyrimo metu. Visais atvejais, progresuojant ligai, šuo tampa aklu, ir laiko tarpas nuo ligos diagnozavimo iki apakimo yra individualus, tačiau trunka mažiausiai apie 6 mėnesius. Nors specifinio šios ligos gydymo nėra, tačiau literatūroje rekomenduojamas maistas, gausus antioksidantų, kuris galėtų sulėtinti ligos progresavimą. Dauguma šunų oftalmologų tokioms priemonėms prieštarauja dėl mokslinių tyrimų stokos.

MDR1 geno mutacija

MDR1 genas (multidrug resistance gene) koduoja transmembraninio P-glikoproteino sintezę, kuris, atsakingas už toksinų ir endogeninių metabolitų išnešimą iš ląstelės. MDR1 genas yra atsakingas už smegenų apsaugą nuo potencialiai kenksmingų cheminių medžiagų. Kai MDR1 genas mutuoja yra sukeliamas jautrumas ivermektino loperamido, ir kitoms vaistų grupėms. Tokiu būdu gyvūnas negali pasalinti tam tikrų kenksmingų medžiagų iš smegenų kas sukelia toksinų sankaupas. Dėl šių sankaupų gali prasidėti traukuliai, ataksija ar net ištikti mirtis.

Australų aviganiai gali turėti skirtingas variacijas: +/+ (reiškia švarus), +/-(nešiotojas; gali perduoti veisimo būdu, o sukergus su tokiu pačiu gali gimti sergantys šunys), -/-(sergantis arba turintis tam tikrą genų mutaciją).